Maitinimosi įpročiai

Stebiu paukščius, kurie dar gerokai iki iškrintant pirmajam sniegui ima tikrinti lesyklą. Zylės pirmosios aptinka saulėgrąžas, čiumpa po grūdelį, lekia link artimiausios šakelės,  doroja grūdą paskubomis,  besidairydamos į šalis. Jos beveik niekada nesipeša ir sugeba iškrapštyti net tolimiausiame kampe įstrigusias saulėgrąžas. Joms ne kliūtis ir visu būriu lesyklėlę apgulančios žaliukės – pasinaudoję jų tarpusavio vaidais, tūpteli akimirkai ir dingsta serbentų tankmėje. Retai pamatysi zylę vieną. Netoliese paprastai sukiojasi ir kita. Žaliukės – eglynų paukštis – nuo ankstyvo ryto būriais lūkuriuoja obelų viršūnėse, kol lesykla bus pripildyta. Jos pripažįsta tik saulėgrąžas, nors pabando ir vieną kitą sorų kruopą. Saulėgrąžas išlukštena ir sudrožia snapais, o aplipusį snapą nusivalo į medžio šakeles. Apačioje iš viršaus byrantį turtą – saulėgrąžų trupinius –  surenka žemės paukščiai – žvirbliai. Visada būriu, ir jokių vaidų. Saulėgrąžos grūdas žvirbliui beveik neįveikiama užduotis, todėl jie sulesa ir kitų paukščių paniekintas miežių kruopas. Nors bėgant metams pastebiu vieną kitą supratingesnį žvirblį, bandantį mokytis saulėgrąžų drožybos paslapčių. Žaviuosi jais, bandančiais perprasti lesyklėlės gudrybes, pavyzdžiui, kaip pasiekti grūdą, gulintį prie priešingo langelio. Keistas kumpasnapis svilikas, regis, nesunkiai išvaikytų menkesnes žaliukes, bet prie lesyklos viską lemia ryžtas ir temperamentas. Svilikas nuolankiai laukia atsilaisvinčios vietelės, kurias vieną po  kitos užima įžūlesni paukščiai. Užtat lesyklėlėje įsitaisęs svilikas jaučiasi nepajudinamas. Retai apsilankantis bukutis čiumpa bent tris saulėgrąžas ir slepia jas aplinkinių medžių kamienuose. Geniai mieliau renkasi lašinius, nors, atrodo, inspektuodami kamienus patuština ir bukučių atsargas. Kėkštų skanėstas – gilės ir riešutai. Vienu kartu į snapą paima iki trylikos – penkiolikos žemės riešutų ir skrenda slėpti. Po minutės kitos vėl čia. Paprastai netoliese ir kiti kėkštai, tačiau jokio perdėto draugiškumo – pirmenybė tenka stipresniajam, o turėjęs pasitraukti laukia kol puotaujantis lėks slėpti grobio. Pavasariop pasirodys peštukai alksninukai, trečdaliu menkesni už žaliukes, bet gerokai aršesni. Jie tikri akrobatai, ore ir lesykloje. Vienas kitas šiaurės kikilis ar čimčiakas laikysis atokiau, šliedamiesi prie plebėjų žvirblių. Sniegenos dar baikštesnės, paskutinės atskrenda,  pirmutinės bėga. Strazdai lesykla nesidomi: pirmiausia nulesa rojaus obuoliukus, o tada ateina ir gudobelės eilė. Vieną kitą jų vaisių paragauja ir kėkštai bei svilikai. Įžiemojus alkis atgena šiaip gana atsargias varnas ar kuosas. Kartais būriu užgriūna svirbeliai, tik ne lesyklą, o sodą – jų maistas pumpurai (vargas kitų metų derliui). Šiais metais šmėkštelėjo net žalioji meleta, patyrinėjo lesalą, tačiau net neparagavo. Žiūrėdamas į tą lesyklos margumyną, bandau suprasti, ar jie mokosi vieni iš kitų? Ar tiesiog gyvena daugiakultūriniam sparnuočių pasaulyje, ribojami ir saugomi savo rūšies maitinimosi ypatumų?

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s