tekstai

Lieka tik rašytas tekstas. Galbūt trupinėlis jame slypinčios ironijos arba liūdesio. Tik įsivaizduojama intonacija, pauzės, kurioms reikėtų žymiai daugiau taškų ir daugtaškių. Tik nuspėjamai greitėjantis kalbos tempas.

Tekste nebelieka sakymo. Arba turi jį įgarsinti sau pačiam. Gal todėl susirašinėjant paprasta susidraugauti ir žymiai sunkiau susitaikyti?

Kalba – ruožas tarp pasąmonės ir sąmonės, kuriame iškyla tai, kas gali pasirodyti kaip mintis. Tačiau pasikartojimais sugrįžtančios traumos dažniausiai neturi jokios simbolinės prasmės. Todėl joms nėra žodžių, tik aštrus ir svaiginantis pojūtis, atimantis gebėjimą mąstyti ir atsiminti. Tik iš šalies, tik praėjus kuriam laikui traumos iškyla žodžių pavidalu. Kartais net ir traumą patyrusioje kartoje, bet kur kas dažniau našta lieka vaikaičiams.

Žodžiai, tik žodžiai…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s