Kalba ir kalbėjimasis

Pasak A.Green’o, psichoanalizė neįmanoma be supratimo, kaip tarpusavyje dera ir kuo skiriasi dvi psichika struktūruojančios tvarkos – kalbos tvarka ir pasąmonės tvarka.
Juokaudamas galėčiau šią mintį išdėstyti dvejopai:
Kaip aš galiu žinoti, ką galvoju, kol to nepasakiau garsiai?
arba
Iš to, ką padarau, galiu spręsti, ar neturėčiau perkainoti to, ką apie save galvoju.
Kitaip tariant, sulygindami kalba reiškiamus įsitikinimus ir poelgiais įkūnytus sprendimus galime rasti šių dviejų psichikos valiutų tarpusavio santykį bei konvertavimo kursą. Psichoanalizėje dažnai bėgama nuo veiksmo, o acting out (įkūnijimas) yra tapęs savotiška ribiškumo atitiktimi.
Poelgių ir žodžių kalbos… Kur jos susitinka? Kaip kasdieniame kalbėjime įžvelgti pasąmonės gelmes? Ar tai, kas papasakota, ar tai, kaip papasakota? Gal santykis tarp kalbos ir kalbėjimo/sakymo ir yra rūpimas konvertavimo kursas?
Gal kalbėjimas išties yra pasąmonės poezija (Cohen), jausmo pripildyta kalbos forma? O dainavimas? Eilėraščio ar lopšinės ritmika ramina kaip sūpavimasis ant rankų, ant bangų, ar motinos įsčiose, kaip širdies bangų mūša… Kalbėjimas įkūnija afektą. Kalbėjimas tampa poelgiu.
Mintis savaime nėra užgauli. Bet pasakyta mintis tampa kūnu, tai jau poelgis.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s