Tyla

Tyla gera byla, sako senolių išmintis.
Kartais sunku ištylėti. Kartais sunku prabilti.
Piktais žodžiais norisi nusikratyti, o švelniems žodžiams – rasti dėmesingas ausis.

Kas nutinka su piktais nepasakytais žodžiais? Jie susprogdina širdį, užkemša kraujagysles, pragraužia skrandį ir apnuodija sapnus, o vejami iš kiekvienų namų tampa dar niršesni.

O jei nutylėjai, su kuo kalbies tyloje? Kas tyloje tavęs klausia ir klauso?
Dievas, nes ir Motina. Nes tik girdinti Motina atveria duris Dievui.
Ar glostomi ir kviečiami užeiti niršūs žodžiai neišgirsta savo obalsyje nenumaldomo išsiskyrimo liūdesio? Ar aitrios ištaros neatidengia nepakeliamo apleistumo? Galop jie daros tiesiog sielvartingi ir pilni baimės, kad niekas jiems nenusišypsos.

Apie nepriekaištingą biografiją

Požiūrių skirtumai į Justiną Marcinkevičių tampa pretekstu viešai muštis. Atrodo, kad pats J.Marcinkevičius ir jo poezija šiame ginče tampa visai nesvarbiais. Vieniems jis – nepriklausomybės ir tautiškumo simbolis, kitiems – lojalus sovietų kolaborantas, padėjęs ugdyti susitaikėlišką lietuvio charakterį.
Regis, pastarieji itin gerai išstudijavo „Pušis, kuri juokėsi“ (gal tik todėl, kad tai buvo privalomas sovietmečio literatūros skaitinys), tačiau kažin, ar skaitė „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“, ar „Pažinimo medis“, kurių pakaktų likti lietuvių literatūroje…
Visgi, ginčas nėra vien apie asmenį. Veikiau, tai ginčas dėl požiūrio į asmenį, apie pastangas keistis, apie nuolatinį pasirinkimą.
Kai kurie itin aršūs J.Marcinkevičiaus kritikai stebėtinai panašūs į sovietinio saugumo darbuotojus, įsislaptinusių klasinių priešų ieškojusių kiekvieno asmens praeityje: ar nebus priklausęs šauliams, ateitininkams etc, ar nebus pasisakęs prieš sovietų valdžią etc? Sakytum, Justinas Marcinkevičius kaip sovietinis agentas bus klasta įsmukęs į lietuvių širdis, ir iš ten turi būti kuo greičiau iškrapštytas.
Ne mažiau smalsu, kas skatina tokį chunveibinišką uolumą?
Gal bandymas išvengti nesąmoningos gėdos ir kaltės dėl visuotinio tylaus susitaikymo ir kolaboravimo? Turime šimtmetinę pasipriešinimo ir prisitaikymo patirtį: išgąsdinta tauta tyliai stebėjo kaip šaudomi žydai, kaip tremiami lietuviai, kaip pokariu aikštėse suguldomi tie neklusnieji, drįsę pasipriešinti ginklu… Gerokai sotesnė tauta ramiai stebėjo, kaip jos vardu pradedamas karas Irake. Suveikė ta pati silpnojo patirtis: norėdamas išlikti turi šlietis prie stipriųjų.
Galbūt ir nepriklausomybės sąjūdžio visuotinumas kilo iš gėdos ir kaltės, kad tiek daug kartų negynėm savo šalies bendrapiliečių? Dalyvavę Sąjūdyje jaučiasi atpirkę dalį tos nepakeliamos gėdos…
Jaunesnioji karta serga ta pačia Mesčianiekuodėti liga: „Mes nešaudėm žydų. Mes neįskundinėjom kaimynų. Mes nebuvom komunistų partijoje. Mes nekolaboravome.“
Užtat J. Marcinkevičiaus ūdijimas yra patogus būdas savo mažumui ir gėdai nuslėpti. Juolab, tikrai bus nusidėjęs. Inkvizitorius visada teisus.

Maitinimosi įpročiai

Stebiu paukščius, kurie dar gerokai iki iškrintant pirmajam sniegui ima tikrinti lesyklą. Zylės pirmosios aptinka saulėgrąžas, čiumpa po grūdelį, lekia link artimiausios šakelės,  doroja grūdą paskubomis,  besidairydamos į šalis. Jos beveik niekada nesipeša ir sugeba iškrapštyti net tolimiausiame kampe įstrigusias saulėgrąžas. Joms ne kliūtis ir visu būriu lesyklėlę apgulančios žaliukės – pasinaudoję jų tarpusavio vaidais, tūpteli akimirkai ir dingsta serbentų tankmėje. Retai pamatysi zylę vieną. Netoliese paprastai sukiojasi ir kita. Žaliukės – eglynų paukštis – nuo ankstyvo ryto būriais lūkuriuoja obelų viršūnėse, kol lesykla bus pripildyta. Jos pripažįsta tik saulėgrąžas, nors pabando ir vieną kitą sorų kruopą. Saulėgrąžas išlukštena ir sudrožia snapais, o aplipusį snapą nusivalo į medžio šakeles. Apačioje iš viršaus byrantį turtą – saulėgrąžų trupinius –  surenka žemės paukščiai – žvirbliai. Visada būriu, ir jokių vaidų. Saulėgrąžos grūdas žvirbliui beveik neįveikiama užduotis, todėl jie sulesa ir kitų paukščių paniekintas miežių kruopas. Nors bėgant metams pastebiu vieną kitą supratingesnį žvirblį, bandantį mokytis saulėgrąžų drožybos paslapčių. Žaviuosi jais, bandančiais perprasti lesyklėlės gudrybes, pavyzdžiui, kaip pasiekti grūdą, gulintį prie priešingo langelio. Keistas kumpasnapis svilikas, regis, nesunkiai išvaikytų menkesnes žaliukes, bet prie lesyklos viską lemia ryžtas ir temperamentas. Svilikas nuolankiai laukia atsilaisvinčios vietelės, kurias vieną po  kitos užima įžūlesni paukščiai. Užtat lesyklėlėje įsitaisęs svilikas jaučiasi nepajudinamas. Retai apsilankantis bukutis čiumpa bent tris saulėgrąžas ir slepia jas aplinkinių medžių kamienuose. Geniai mieliau renkasi lašinius, nors, atrodo, inspektuodami kamienus patuština ir bukučių atsargas. Kėkštų skanėstas – gilės ir riešutai. Vienu kartu į snapą paima iki trylikos – penkiolikos žemės riešutų ir skrenda slėpti. Po minutės kitos vėl čia. Paprastai netoliese ir kiti kėkštai, tačiau jokio perdėto draugiškumo – pirmenybė tenka stipresniajam, o turėjęs pasitraukti laukia kol puotaujantis lėks slėpti grobio. Pavasariop pasirodys peštukai alksninukai, trečdaliu menkesni už žaliukes, bet gerokai aršesni. Jie tikri akrobatai, ore ir lesykloje. Vienas kitas šiaurės kikilis ar čimčiakas laikysis atokiau, šliedamiesi prie plebėjų žvirblių. Sniegenos dar baikštesnės, paskutinės atskrenda,  pirmutinės bėga. Strazdai lesykla nesidomi: pirmiausia nulesa rojaus obuoliukus, o tada ateina ir gudobelės eilė. Vieną kitą jų vaisių paragauja ir kėkštai bei svilikai. Įžiemojus alkis atgena šiaip gana atsargias varnas ar kuosas. Kartais būriu užgriūna svirbeliai, tik ne lesyklą, o sodą – jų maistas pumpurai (vargas kitų metų derliui). Šiais metais šmėkštelėjo net žalioji meleta, patyrinėjo lesalą, tačiau net neparagavo. Žiūrėdamas į tą lesyklos margumyną, bandau suprasti, ar jie mokosi vieni iš kitų? Ar tiesiog gyvena daugiakultūriniam sparnuočių pasaulyje, ribojami ir saugomi savo rūšies maitinimosi ypatumų?

Interviu su Sfinksu

Analizės studijos atkartoja Edipo istoriją. Esame informuoti apie universalų troškimą permiegoti su savo motina, tėvu, mokytoju, analitiku ar kunigu… Bandome to išsižadėti/išvengti visais įmanomais būdais, iškeliaujame į savonorišką analitinę tremtį, kol galų gale ateina valanda žengti tėvų karalystėn.
Psichoanalizės karalystės vartus saugo sfinksas, pirminės scenos būtybė. Peržengti sieną gali tik po kelių, kartais – pakartotinų interviu. Nežinai, ko sfinksas paklaus.  Nežinai, ar turėtum būti nuoširdus? Ar pakaktų būti protingu? O gal praverstų ir klasta?
Dabartis liudija, kad sfinksą įmanoma pergudrauti.
Turbūt tai ne sfinksas, o tik jo vieton stojusi Edipo šmėkla.

Ir atleisk mums mūsų kaltes…

Ar įmanoma atleisti skriaudą, kurios negali pamiršti ?

Ar melsdamas gebėjimo atleisti, meldi vien aklos užmaršties ?

Ar psichoanalizė, išvaduodama iš edipinių kalčių, neskatina iliuzijos, kad tampi visažiniu teisėju, gebančiu įvertinti, kas gera ir kas bloga ?

Ar psichoanalizė, išvaduodama iš edipinių kalčių, neskatina iliuzijos, kad nėra aiškios ribos tarp gėrio ir blogio, o moralinis imperatyvas tėra infantilaus paklusnumo išraiška ?

Ar tapdamas vieninteliu savo gyvenimo auditoriumi (o puikybe !) nesiimi nepakeliamos naštos ?

Tad palik mums mūsų kaltes, kurių patys negalime sau atleisti.

Su viltim jas atpirkt…

Gal tada įstengsim atleisti kitiems.

Kalba ir kalbėjimasis

Pasak A.Green’o, psichoanalizė neįmanoma be supratimo, kaip tarpusavyje dera ir kuo skiriasi dvi psichika struktūruojančios tvarkos – kalbos tvarka ir pasąmonės tvarka.
Juokaudamas galėčiau šią mintį išdėstyti dvejopai:
Kaip aš galiu žinoti, ką galvoju, kol to nepasakiau garsiai?
arba
Iš to, ką padarau, galiu spręsti, ar neturėčiau perkainoti to, ką apie save galvoju.
Kitaip tariant, sulygindami kalba reiškiamus įsitikinimus ir poelgiais įkūnytus sprendimus galime rasti šių dviejų psichikos valiutų tarpusavio santykį bei konvertavimo kursą. Psichoanalizėje dažnai bėgama nuo veiksmo, o acting out (įkūnijimas) yra tapęs savotiška ribiškumo atitiktimi.
Poelgių ir žodžių kalbos… Kur jos susitinka? Kaip kasdieniame kalbėjime įžvelgti pasąmonės gelmes? Ar tai, kas papasakota, ar tai, kaip papasakota? Gal santykis tarp kalbos ir kalbėjimo/sakymo ir yra rūpimas konvertavimo kursas?
Gal kalbėjimas išties yra pasąmonės poezija (Cohen), jausmo pripildyta kalbos forma? O dainavimas? Eilėraščio ar lopšinės ritmika ramina kaip sūpavimasis ant rankų, ant bangų, ar motinos įsčiose, kaip širdies bangų mūša… Kalbėjimas įkūnija afektą. Kalbėjimas tampa poelgiu.
Mintis savaime nėra užgauli. Bet pasakyta mintis tampa kūnu, tai jau poelgis.

Perkėlimas

Kai psichoanalitikas kalba apie perkėlimą, ši sąvoka neturi nieko bendro su daiktų stumdymu ar darbininko kilnojimu iš vienos vietos kiton. Perkėlimo sąvoka nusipelno gražesnio ir tikslesnio lietuviško žodžio. Pirmiausia peršasi techniniai burtažodžiai, kaip antai atpažinimo kodas (gal iš didelio prieraišumo kompiuteriams). Perkėlimą tiktų apibūdinti ir kaip patyrimo klišę, ir kaip anapus savistabos atsikartojančią tikrovės apibendrinimo išraišką. Tampame ne vien  perkėlimo nešėjais, patys tampame gyvu perkėlimu. Perkėlimas yra praeities įsikūnijimas, tapęs savasties dalimi, bruožu,  charisma. Esame ne vien praeities savininkai, daromės ir jos įkaitais. Įkaitais mus ima ne vien nepakeliamos netektys ar atsitiktinė sėkmė. Smulkmenos išvagoja perkėlimo paviršių… Galų gale išblunka tai, ką pernelyg skausminga prisiminti, užtat paviršiuje lieka užmaršties ar išsižadėjimo ženklai – kalbos nuotrupos,  blyškūs sapnų atspindžiai. Gal perkėlimą geriau vadinti nepakeliamos atminties įsikūnijimu? Praeities neišgrauši. Nebent ją atmieš dabartis, švaresnė, patikimesnė, suprantamesnė. Nebent atmiešta praeitis leisis atpažįstama, ir nebeištiks kaip kaip simptomas, o leisis mąstoma, taps diskurso dalimi. Ir perkainota istorija taps nauju perkėlimo veidu-kauke, nauja tapatybe, naujų “tikruoju aš”, veikiausiai laikinu.