Apie nepriekaištingą biografiją

Požiūrių skirtumai į Justiną Marcinkevičių tampa pretekstu viešai muštis. Atrodo, kad pats J.Marcinkevičius ir jo poezija šiame ginče tampa visai nesvarbiais. Vieniems jis – nepriklausomybės ir tautiškumo simbolis, kitiems – lojalus sovietų kolaborantas, padėjęs ugdyti susitaikėlišką lietuvio charakterį.
Regis, pastarieji itin gerai išstudijavo „Pušis, kuri juokėsi“ (gal tik todėl, kad tai buvo privalomas sovietmečio literatūros skaitinys), tačiau kažin, ar skaitė „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“, ar „Pažinimo medis“, kurių pakaktų likti lietuvių literatūroje…
Visgi, ginčas nėra vien apie asmenį. Veikiau, tai ginčas dėl požiūrio į asmenį, apie pastangas keistis, apie nuolatinį pasirinkimą.
Kai kurie itin aršūs J.Marcinkevičiaus kritikai stebėtinai panašūs į sovietinio saugumo darbuotojus, įsislaptinusių klasinių priešų ieškojusių kiekvieno asmens praeityje: ar nebus priklausęs šauliams, ateitininkams etc, ar nebus pasisakęs prieš sovietų valdžią etc? Sakytum, Justinas Marcinkevičius kaip sovietinis agentas bus klasta įsmukęs į lietuvių širdis, ir iš ten turi būti kuo greičiau iškrapštytas.
Ne mažiau smalsu, kas skatina tokį chunveibinišką uolumą?
Gal bandymas išvengti nesąmoningos gėdos ir kaltės dėl visuotinio tylaus susitaikymo ir kolaboravimo? Turime šimtmetinę pasipriešinimo ir prisitaikymo patirtį: išgąsdinta tauta tyliai stebėjo kaip šaudomi žydai, kaip tremiami lietuviai, kaip pokariu aikštėse suguldomi tie neklusnieji, drįsę pasipriešinti ginklu… Gerokai sotesnė tauta ramiai stebėjo, kaip jos vardu pradedamas karas Irake. Suveikė ta pati silpnojo patirtis: norėdamas išlikti turi šlietis prie stipriųjų.
Galbūt ir nepriklausomybės sąjūdžio visuotinumas kilo iš gėdos ir kaltės, kad tiek daug kartų negynėm savo šalies bendrapiliečių? Dalyvavę Sąjūdyje jaučiasi atpirkę dalį tos nepakeliamos gėdos…
Jaunesnioji karta serga ta pačia Mesčianiekuodėti liga: „Mes nešaudėm žydų. Mes neįskundinėjom kaimynų. Mes nebuvom komunistų partijoje. Mes nekolaboravome.“
Užtat J. Marcinkevičiaus ūdijimas yra patogus būdas savo mažumui ir gėdai nuslėpti. Juolab, tikrai bus nusidėjęs. Inkvizitorius visada teisus.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s