Tyla gera byla, sako senolių išmintis.
Kartais sunku ištylėti. Kartais sunku prabilti.
Piktais žodžiais norisi nusikratyti, o švelniems žodžiams – rasti dėmesingas ausis.
Kas nutinka su piktais nepasakytais žodžiais? Jie susprogdina širdį, užkemša kraujagysles, pragraužia skrandį ir apnuodija sapnus, o vejami iš kiekvienų namų tampa dar niršesni.
O jei nutylėjai, su kuo kalbies tyloje? Kas tyloje tavęs klausia ir klauso?
Dievas, nes ir Motina. Nes tik girdinti Motina atveria duris Dievui.
Ar glostomi ir kviečiami užeiti niršūs žodžiai neišgirsta savo obalsyje nenumaldomo išsiskyrimo liūdesio? Ar aitrios ištaros neatidengia nepakeliamo apleistumo? Galop jie daros tiesiog sielvartingi ir pilni baimės, kad niekas jiems nenusišypsos.
