Ir atleisk mums mūsų kaltes…

Ar įmanoma atleisti skriaudą, kurios negali pamiršti ?

Ar melsdamas gebėjimo atleisti, meldi vien aklos užmaršties ?

Ar psichoanalizė, išvaduodama iš edipinių kalčių, neskatina iliuzijos, kad tampi visažiniu teisėju, gebančiu įvertinti, kas gera ir kas bloga ?

Ar psichoanalizė, išvaduodama iš edipinių kalčių, neskatina iliuzijos, kad nėra aiškios ribos tarp gėrio ir blogio, o moralinis imperatyvas tėra infantilaus paklusnumo išraiška ?

Ar tapdamas vieninteliu savo gyvenimo auditoriumi (o puikybe !) nesiimi nepakeliamos naštos ?

Tad palik mums mūsų kaltes, kurių patys negalime sau atleisti.

Su viltim jas atpirkt…

Gal tada įstengsim atleisti kitiems.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s