Ir atleisk mums mūsų kaltes…

Ar įmanoma atleisti skriaudą, kurios negali pamiršti ?

Ar melsdamas gebėjimo atleisti, meldi vien aklos užmaršties ?

Ar psichoanalizė, išvaduodama iš edipinių kalčių, neskatina iliuzijos, kad tampi visažiniu teisėju, gebančiu įvertinti, kas gera ir kas bloga ?

Ar psichoanalizė, išvaduodama iš edipinių kalčių, neskatina iliuzijos, kad nėra aiškios ribos tarp gėrio ir blogio, o moralinis imperatyvas tėra infantilaus paklusnumo išraiška ?

Ar tapdamas vieninteliu savo gyvenimo auditoriumi (o puikybe !) nesiimi nepakeliamos naštos ?

Tad palik mums mūsų kaltes, kurių patys negalime sau atleisti.

Su viltim jas atpirkt…

Gal tada įstengsim atleisti kitiems.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s